Įdomūs faktai apie paukščių mitybą: kai kam užtenka vos vienų pietų

O kaip pietaujama gamtoje? Ypač – paukščių pasaulyje, kur maistas renkamas po trupinėlį (ar po vabzdelį), kur jaunikliams užaugti skirtas tam tikras, labai konkretus laikas. Žinoma, čia tokios žmonių mitybos režimo nesitikėkite. Tačiau net pačių paukščių mitybos skirtumai yra labai dideli ir keliantys įvairių minčių.

Prieš beveik keturis dešimtmečius Kirgizijoje, Tianšanio kalnuose, viešėdamas pas savo bičiulį Albiną labai norėjau pamatyti vieną įspūdingiausių plėšriųjų paukščių – aviėdrą. Tai didelis, ryškiai rudomis plunksnomis paukštis, kurio gimtos vietos – aukštikalnės. Paplitusi Eurazijoje ir Afrikos šiaurėje aviėdra visur nėra gausi. Man pasisekė – aš ne tik pamačiau šiuos paukščius, tačiau sužinojau, kur jie perėjo. Man parodytas aviėdros lizdas slėpėsi nišoje, esančioje statmenoje sienoje, gal apie 150 metrų aukštyje. Pasiekti lizdą stačia siena tikrai nepavyktų, tačiau tokio tikslo ir neturėjau. Geriau toli įsitaisius tarp akmenų stebėti, kaip senieji paukščiai atskrenda maitinti vienintelį savo jauniklį. „Pražilsi ten belaukdamas!“ – nusijuokė tokius planus išgirdęs Albinas. Aviėdros jauniklis jau didelis, tad seni paukščiai atskrenda ne dažniau kaip kartą dienoje. O gal dar rečiau…

Nepaklausęs bandžiau laukti aviėdrų – rytą mačiau vieną seną paukštį, išnėrusį iš nišos, tačiau iki pavakarės antrukart niekas neatskrido. Vadinasi, kartą pamaitintas jauniklis turės laiko virškinti savo maisto porciją iki kito ryto. O gal dar ilgiau. Panašiai elgiasi ir daugelio rūšių plėšrieji paukščiai. Mėsa virškinama labai ilgai, tad tėvai negali jos duoti dažnai. Vadinasi, ir pietūs šių paukščių namuose būna tik kartą ar du kartus per dieną.

Paukščių jauniklių maitinimo ritmai gamtoje labai skirtingi, tačiau jų tvarką nustato ne maisto gausa, o naudojamo lesalo kokybė. Pats svarbiausias kriterijus – jo įsisavinimo greitis. Ne be reikalo visi grūdlesiai (kad ir žaliukės, sniegenos, startos) savo jaunikliams neša ne kietus ir sunkiai suvirškinamus grūdus, bet minkštus, švelnaus skonio vikšrus, vabzdžius. Kiti rado dar geresnę išeitį. Antai karveliai jaunikliams skirtus grūdus sulesa, juos apvirškina, o po to vadinamąjį pienelį atryja karveliukams į snapus. Kokie alkani bebūtų karvelių jaunikliai, seni paukščiai jiems tikrai neduos neapvirškintų, „neparuoštų“ grūdų. Perdien karveliukai tokio maisto gauna 4 – 5 kartus, tačiau jis labai maistingas ir mažiukai auga tiesiog akyse.

Kaklažvirblis

 Kaklažvirblis © S. Paltanavičiaus nuotr.

Visai kitokia padėtis žvirblinių paukščių lizduose, kur pietaujama labai dažnai. Abejojantiems šiuo teiginiu rekomenduojame atsisėsti sode ir nors valandą skirti inkile gyvenančių varnėnų ar didžiųjų zylių, margasparnių musinukių stebėjimui. Jei jų lizduose yra jaunikliai, tėvai su lesalu atskris ypač dažnai. Varnėnai per valandą maisto vaikams gali atnešti iki 20 kartų, karklažvirbliai 10 – 15 kartų, o didžiosios zylės net 30 – 40 kartų. Sode gyvenančios zylės vabzdžius renka greta esančiuose medžiuose, čia pat žolėje, tad tam skiria labai nedaug laiko. Tačiau ne visiems maistas yra greta.

Juodasis gandras iš savo lizdo miške skrenda keletą kilometrų iki girios upelio, raisto, kur žvejoja, gaudo mažas žuveles, varles ar vandens bestuburius. Mažasis erelis rėksnys skrenda dar toliau, nes jo medžioklės plotai – atviruose laukuose. Labai toli, iki 20 kilometrų nuo lizdų, žvejoti skrenda didieji kormoranai. Prie Juodkrantės, Garnių kalne esančios kolonijos paukščiai maisto skrenda jūron, Klaipėdos ir Šventosios link.

Taip pietauti priimta tik turint mažus jauniklius. Kai jie tampa savarankiški, šie reikalavimai pamirštami – kiekvienas lesa kiek nori ir kada nori. Žinoma, jeigu tik suranda lesalą.